Įspėjame, kad šioje demotyvacijoje pateikiama informacija, skirta asmenims nuo 18 metų,
kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija.
Jei Jums nėra 18 metų, prašome neatidaryti šio puslapio.
Atidarydamas šį puslapį, Aš patvirtinu kad: Man jau yra 18 metų. Vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik mano asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
16-я дивизия - 99,9% lietuvių geriau pažįsta yvas nei...
Demotyvacija.lt primena:Duomenys, publikuoti demotyvacija.lt tinklalapyje yra tinklalapio nuosavybė ir negali būti kopijuojami, platinami, perpublikuojami, dekompiliuojami ar kitaip platinami be išankstinio raštiško tinklalapio savininkų ar duomenų autorinių teisių savininko sutikimo. Modifikavimas ar neleistinas naudojimas pažeidžia autorių intelektualinės nuosavybės teises į duomenis.
Demotyvacija.lt leidžia publikuoti turinį pasinaudodami aukčiau pateiktais kodais juos nemodifikuojant.
#21 Man irgi užkliuvo ta "pareiga žinoti apie 16-tąją diviziją". Pareigą mokytis yra tik nepilnamečiams mokykloje. O jei kažkas kažką papildomai paskaito ir ima moralizuoti, kad kiti, to nežinodami, neturi teisės žiūrėti į papus, tai absurdas, o ne vertybių krizė.
#15 Pati idėja nebloga, tačiau pavyzdys (šiuo atveju 16 divizija) sugadina pačią demotyvaciją. Beje ja aš kažkada domėjausi, dėl to rėmiausi ne tik wikipedia, bet ir rimtesniais šaltiniais, amžininkų pasakojimais, ir t.t.
demotyvacijos esmė - verybių krizė. didžiuotis, nedidžiuotis... pavyzdžių galėjo būti daug, ir vietoj yvos 69danguje, tiesiog jei ne 16 divizija šiaulių nebūtų kiek žinau, neviskas kas wikipedia tiesa :)
Pokario metais buvo toks anekdotas: Kodėl 16-oji divizija yra vadinama Lietuviškaja? Todėl, kad ten yra 16 lietuvių, visi kiti žydai, taip kad lietuviams tai nėra jų istorijos dalis.
Nėra kuo didžiuotis ta 16 divizija, kaip beje ir yva. Kaip jau kažkas minėjo, tik trečdalį jos sudarė lietuviai, be to tai buvo okupantų suformuota kariuomenė, visiškai pavaldi jiems. Va Plechavičiaus rinktinė nepelnytai pamiršta.
#11
1) Sakoma, kad istorija ku*va - kaip kas nori, tas taip rašo. Todėl, norint tobulėti, reikia domėtis ne vienu šaltiniu, o keliais. Istorijos interpretavimas prasideda tada, kai žinai krūvą galimų variantų - dažniausiai renkasi tą, kuris geriausiai atitinka interpretuotojo pasaulėvaizdį. Taip ir pasigamini 'savo istoriją', kurioje faktų svarbumą sudėlioji pats. Ir niekas tikrai nesmerks, jei žinai daugiau ar kitaip nei kiti - tik mokėk pagrįsti savo požiūrį.
2) Papų matymo negaliu pavadinti istorija. Tai verčiau nuo greito gyvenimo ir nereikalingos informacijos pervargusio 'homo consumer' laisvalaikio forma. Kodėl, kokios pasekmės, kaip pakeisti - klausimų pavyzdžiai, į kuriuos randam kiekvienas savo atsakymą.
3) Interpretuojant demotyvaciją, siūlau neapsiriboti vien 16 divizija ir Yva, imti plačiau, kaip ima ir vertybių krizė.
#10 Bet štai mes grįžtam į pradžią. Kas yra ta "mano istorija"? Kodėl aš privalau žinoti vieną faktą, o kitas man nebūtinas? Ir jei aš galiausiai pasirinksiu ką turiu žinoti ir ko ne, ar aš būsiu smerkiamas dėl to, ko nežinau ar žinau kitaip nei kiti?
Pvz, jei sakysiu skirtingai nei #2, kad 16 divizija sudaryta ne vien iš lietuvių, kad lietuviai joje sudarė TIK (pabrėždamas šį žodį) 36%, arba jei neigsiu gėdingą faktą, jog Zvonkės papus esu matęs - ar kitoks istorijos interpretavimas (ką, neabejoju, daro vadovėlių autoriai) ir sąmoningas užmiršimas yra ta vertybių krizė?
#8 Bet juk objektyvios istorijos neįmanoma aplgėbti. Kiekviena civilizacija, valstybė, miestelis, kaimelis, giminė, žmogus... turi savo istoriją. Į istorijos egzamino programą visko nesutalpinsi. "Kažkas" sąmoningai atrenka faktus, reikalingus formuoti mūsų kultūriniam identitetui. Kas į egzaminą netelpa, užmirštama.
Pvz, galima pastebėti, kad mūsų vadovėliai daugiausiai prisimena valdovus ir karus. Žmonių gyvenimas, kultūrą, mokslas juose aprašomi antrame plane.
Oh-oh... Berods, aš nepažįstu jokių yvų. Ar tai reiškia, kad aš išskirtinis, ar tiesiog neišprusęs? Tiesa sakant, man visai praverstų viršutinio žodžio vertimas.
1) Sakoma, kad istorija ku*va - kaip kas nori, tas taip rašo. Todėl, norint tobulėti, reikia domėtis ne vienu šaltiniu, o keliais. Istorijos interpretavimas prasideda tada, kai žinai krūvą galimų variantų - dažniausiai renkasi tą, kuris geriausiai atitinka interpretuotojo pasaulėvaizdį. Taip ir pasigamini 'savo istoriją', kurioje faktų svarbumą sudėlioji pats. Ir niekas tikrai nesmerks, jei žinai daugiau ar kitaip nei kiti - tik mokėk pagrįsti savo požiūrį.
2) Papų matymo negaliu pavadinti istorija. Tai verčiau nuo greito gyvenimo ir nereikalingos informacijos pervargusio 'homo consumer' laisvalaikio forma. Kodėl, kokios pasekmės, kaip pakeisti - klausimų pavyzdžiai, į kuriuos randam kiekvienas savo atsakymą.
3) Interpretuojant demotyvaciją, siūlau neapsiriboti vien 16 divizija ir Yva, imti plačiau, kaip ima ir vertybių krizė.
Pvz, jei sakysiu skirtingai nei #2, kad 16 divizija sudaryta ne vien iš lietuvių, kad lietuviai joje sudarė TIK (pabrėždamas šį žodį) 36%, arba jei neigsiu gėdingą faktą, jog Zvonkės papus esu matęs - ar kitoks istorijos interpretavimas (ką, neabejoju, daro vadovėlių autoriai) ir sąmoningas užmiršimas yra ta vertybių krizė?
Pvz, galima pastebėti, kad mūsų vadovėliai daugiausiai prisimena valdovus ir karus. Žmonių gyvenimas, kultūrą, mokslas juose aprašomi antrame plane.
Autoriui +5 - pabrėžė vertybių krizę.