Kiekviena šeima - nacionalinė vertybė.Reikia ją saugoti,kad vieną dieną netektų jos įrašyti į raudonąją knygą,ypač dabar,kai šitaip siūbuoja pamatinių vertybių laivas.....

Karas niekada nesiliauja - žmogus iš prigimties trokšta permainų ir neįstengia išsaugoti taikos.Liūdna,bet tai tiesa.Nors karo sukurtos aplinkybės duoda ir ką gera - jos išryškina geriausias žmogaus savybes.Kiek gerų žmonių ištiesė pagalbos ranką - aukodami būtiniausius daiktus ar kelis litus....

Viskas - niekas, o niekas yra niekas. Negali turėti visko, turi duoti, kad gauti atgal - tai vienintelis kelias. Kartais, regis, atiduodi viską, bet viskas - niekas, todėl atidavęs, gauni atgal viską, ko norėjai ir vėl ieškai, kas galėtų būti viskas. Tuomet svajoji ir atrandi naują nieką - tai, kas uždega akis liepsna ir padaro įmanomu viską. Saulė pakyla, tamsa dingsta, horizontas žaižaruoja ryškia šviesa, nušviesdamas tamsiausius kampelius. Svajonė veda tave už rankos, o Tu lyg mažas vaikas to nesupranti, bet nuoširdžiai džiaugiesi. Ji tave švelniai glosto palikdama visas negandas užmarštyje.

Kaip ten yra sakoma,gyvenimą reikia nugyventi taip,kad butu gėda kam papasakoti,bet malonu prisiminti.:)

Gyvenimas trumpas, nebūk per daug išrankus, naudokis laime tokia, kokia pasitaiko, skubėk džiaugtis ja.(y)

Jei moki suktis ir turi galvą ant pečių, greičiausiai visur gerai (bent iš dalies). Jei ieškai paprasčiausio varianto greičiausiai Lietuva nebus jis, nors ir išvažiavus įsitvirtinti greičiausiai yra sunku. Sakykit ką norit, Lietuvoj gyventi paprastiems žmonėms, dabar nėra rojus, ir visi žinom dėl ko, bet vardan gimtinės ir šalies gerovės aš būčiau už pasilikimą čia, ypač jei ką nors gali duoti, o ne siūlyti tą užsieniui. Aišku gyventi už "grašius" gal nekokia pagunda, bet vis tiek. Matyt nuo kiekvieno žmogaus savitų vertybių priklauso kur jam geriau ir teisti jo dėlto nereikėtų.

geras :D

Yra tik bloga nuotaika